2007.02.12 Egidijus Aleksandravičius, delfi.lt
Socialiniai mokslininkai pabrėžia skirtumus tarp tapatybės ir įvaizdžio. Viešųjų ryšių darbininkai labai dažnai išbando tai praktikoje. Jie nuolat turi atsakyti į klausimą, kokią distanciją galėtų įgyti jų konstruojamo politinio (ar komercinio) įvaizdžio ir apdorojamo subjekto tapatybė. Jei skirtumas per didelis, tada politiniai lavonai prisikelia tik trumpam, o sukurpti įvaizdžiai subyra it kortų nameliai skersvėjyje.
Ilgai kalbame apie lietuvių tautos tapatumo klodus ir reikiamus įvaizdžius, kurie tiktų pasauliniam prisistatymui. Daug tiesos jau pasakyta, bet nemažėjantys oficialūs rūpesčiai bei jų tenkinimui skiriamos valstybės lėšos atidengia vis naujus nevisavertiškumo kompleksų randus.
Abejojimas savimi, itin nuobodus klausinėjimas visų prašalaičių, kaip atrodome ir ko reikia, kad atrodytume geriau, tuos randus nuolat eksponuoja it kokiam kolektyviniam ekshibicionizmo priepuoliui ištikus. Čia yra apie ką ilgai ir kantriai ginčytis.
Vienas dalykas ieškoti savo tapatumo kodų, išorinių požymių, nurodančių į daugiau ar mažiau atpažįstamus, atvirai priimtinus savasties bruožus. Kitas – su rinkodarininko išradingumu ieškoti geriausio prekės ženklo, sėkmingai parduodamo toliau už mūsų krašto ribų.
Gi tikrovė, nors iki galo ir nepažįstama, tačiau neretai sufleruoja pasiūlymus. Kadaise Melas Gibsonas prabilo apie aštriadančius lietuvius, sukeldamas didelės mūsų visuomenės dalies pasipiktinimą. Vienas kitas akylas stebėtojas pasielge priešingai. Štai pozicionavimo idėjų sujaudintas Linas Šimonis prabilo, jog lietuvių veržlumas, agresyvumas, aštriadantiškumas yra ne tik autentiška tapatybės žymė, bet ir galimai vaisingas įvaizdžio elementas. Jis buvo teisus.
Lietuviui ne taip svarbu, kas jis yra, jei tik jis pajėgia nugalėti. Pralenkti prastesnį automobilį, pranokti kaimyną ar bendradarbį kasdienėmis sėkmėmis, tankiau pasirodyti viešumoje ir t.t. Lietuvis yra kietas barbaras, kuris gali būti be galo ironiškas visiems aplinkui, o kartais net sau pačiam. Mano galva darniausiai savasties ir įvaizdžio dėlionės pasisekė “LT United” prodiuseriams bei kreatyvams.
It po lietuvių pergalių krepšinio pasaulyje pilnais plaučiais užtraukiam “Ant kalno mūrai, joja lietuviai”. Sutelkta gatvės komandosų energija išties buvo pribloškianti, įtaigi, agresyvi, barbariška. Ir žinoma ironiška. Ta energija veikia, veža, nepalieka abejingų. Tai pats autentiškiausias ir didžiausias mases išjudinęs posovietinės lietuvybės šou, kurį teko matyti pastaraisiais metais.
Nekalbu čia apie muzikos meną, o tik apie galimus įvaizdžio elementus. Galia, jėga, energija, pergalės geismas yra svarbi trauminių atminčių kamuojamai visuomenei. Istoriškai nesunku nustatyti, kaip galios įvaizdis veikė socialinėse pasaulio apačiose atsidūrusius mūsų tautiečius ir tuos, kurie atstovavo vadinamiesiems liaudies diplomatijos ir liaudies įvaizdininkų sluoksniams.
XX a. pradžios lietuvių bendruomenė Amerikoje formavosi išsekintų Pensilvanijos kalnakasių ir kvapų nebeskiriančių Čikagos skerdyklų darbininkų aplinkoje. Pati Lietuva ir lietuviai JAV oficialiai pradėti skirti nuo lenkų ar rusų tik 1913 metais. Kas tada galėjo išrėkti “we are the winners”?
Pirmiausia tai buvo daroma jėgos ir galios pasirodymuose. Ko verti Antano Kandroto (1883-1946) laimėjimai sunkiojoje atletikoje. Jo unikalios jėgos demonstravimai stulbino visą Ameriką XX a. pradžioje. Lietuviai turėjo savo simbolį, galėjusį įrodyti, kad galime būti kietesni už tokius pat užguitus airius.
Po Lietuvos atkūrimo garsusis stipruolis buvo tėvynėje apdovanotas Gedimino ordinu už lietuvių vardo garsinimą. O koks šlovės šūksnis buvo išrėktas tada, kai Jack Sharkey 1932 metų vasarą įveikė vokietį Max Schmelingą ir tapo profesionalų pasaulio sunkaus svorio čempionu. Lietuviai ir ne tik jie žinojo, kad tai Juozas Žukauskas. We are the winners!
Šiandien lietuviams stipruoliams, vediniems Žydrūno Savicko, taip pat yra tekęs simbolinis vaidmuo. Kas šiandien abejoja, kad esame stipriausi? Tačiau labiau sofistikuotoje sporto pasaulio erdvėje neprilygstamas yra diskininko įvaizdis.
Jis tuo reikšmingesnis, kad nuo antikos laikų yra tapęs atletizmo, sveiko kūno ir darnos simboliu. Atveskime giją nuo Mirono Disko metiko iki Virgiliaus Aleknos. Nėra jokių abejonių dėl olimpinio ir pasaulio čempiono indėlio į lietuviškosios savijautos ir lietuvių įvaizdžio formavimo aruodą.
Nevisavertiškumas gundo galios demonstravimą. Ir tai toli gražu ne sportas, lygiai, kaip rusas– ne profesija. Neabejotina, kad reikia nuolat sukti galvą dėl Lietuvos įvaizdžio. Tačiau niekuo neįpareigojančiais ženklu jis pasidaro tada, kuomet įvaizdinamas subjektas- šalis ar asmuo- net nebando pamažu darytis tuo, ką vaidina. Ar tik nesame pati nesveikatingiausia tauta, vietoj sunkumų kilnojimo prispaudusi nosį prie televizoriaus ekrano? Didžiosios įvaizdžių ir tapatybės skyrybos yra nuolatinė grėsmė tiems, kurie nebeįstengia racionalizuoti savo gyvenimo. Pamąstykime apie tai, kurdami Lietuvos įvaizdžius.
Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.
Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.
