2011.03.25 Valerija Lebedeva, ve.lt.
Garsinti miesto vardą per kultūrą ir meną – kur kas efektyviau už lankstinukus ir brošiūras. Jo noriai imtųsi ne vienas pajūrio kolektyvas, pretenduojantis į originalų savo pavadinimą įtraukti žodį „Klaipėda“ ir pagalvojantis apie atitinkamą paramą. Tačiau nesant aiškios šiuolaikiškos sistemos, kam ir kokiais pagrindais suteikti miesto vardą bei finansavimą, neišvengiama painiavos: menininkai pasijunta nesuprasti, o specialistai pasigenda strateginio valdžios požiūrio.
Galima pasidžiaugti, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius tradicinę miesto muziejų bei meno eksponavimo vietų, biudžetinių Dramos bei Muzikinio teatrų struktūrą papildė tokios įstaigos, kaip tarptautinius meno mainus plėtojanti savivaldybės įstaiga Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, savarankiškas Klaipėdos lėlių teatras, žinomas ne tik savame mieste. Tačiau nemaža dalis kūrėjų ir jų publikos pasigenda Klaipėdos šokio teatro, Klaipėdos bigbendo. O ir ansamblio “Camerata Klaipėda” ryšiai su miestu jau kuris laikas apsiriboja tik pavadinimu, kurį ketinama keisti.
“Camerata” – nebe Klaipėdos
2005-aisiais Klaipėdos kultūrinė bendruomenė sulaukė precendento neturėjusios žinios – garsus Lietuvos smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis su miesto vadovais sukirto rankomis dėl paramos naujai įkuriamam kolektyvui “Camerata Klaipėda”. Tikslas – garsinti miestą ne tik šalies mastu, bet ir pasaulyje.
Ne vienas šį modernų valdžios žingsnį įvertino pagiežingai – esą kur kas praktiškiau būtų skirti lėšas vietiniams kolektyvams.
“Camerata Klaipėda” vadovas tokia reakcija nesistebėjo. Pasak smuikininko, visuotinį palankumą gali garantuoti nebent visiškas pasyvumas. Tuo metu jo tikslas buvo burti jaunus Lietuvos talentus ir klausytojams pristatyti originalias klasikos programas.
“Klaipėdos miesto įtraukimo į šį sumanymą idėja kilo iš vieno pokalbio, vėliau sulaukiau uostamiesčio mero kvietimo susitikti, ir pamažu sumanymas virto realybe”, – prisiminė smuikininkas.
Trylikos muzikantų ansamblis, kurio biuras veikia Kaune, o repeticijos rengiamos Vilniuje, per metus iš Klaipėdos biudžeto gaudavo 200 tūkst. litų. “Orkestrui tai nėra milžiniški pinigai, tačiau be jų kolektyvas nebūtų galėjęs gyvuoti, – sakė pokalbininkas. – Šalies verslo sektorius kol kas nesubrendo remti meno, tad tikėtis tokios sumos iš privačių rėmėjų būtų naivu.”
Per ketverius metus orkestras, kuriame grojo iš viso arti 40 aukščiausios klasės šalies muzikantų, surengė 150 koncertų, pasirodė su Lietuvos ir užsienio scenos profesionalais, įrašė kompaktinių plokštelių. Klaipėdos tarybos nariai sutartį su kolektyvu yra pavadinę sėkmingiausia uostamiesčio investicija.
Tačiau dosnumas buvo terminuotas. 2009-aisiais suėjus sutarties su kolektyvu terminui ji nebuvo pratęsta. Jo vadovas sulaukė mandagaus atsakymo, kad dotacijų skyrimas dėl krizės atidedamas neribotam laikui.
“Esu laimingas, kad Klaipėda mus rėmė. Ansamblis užaugo, jis turi gyvuoti ir toliau – per daug savęs į jį įdėjome. Šiuo metu ieškome kitokių paramos galimybių Vilniuje. Tad keisis ir kolektyvo pavadinimas”, – sakė V. Čepinskis.
Gera pradžia teliko puse darbo
Prieš dvejus metus iš Klaipėdos kilęs Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Džiazo katedros vedėjas, pedagogas ir kolektyvų vadovas, džiazo muzikantas ir dirigentas Petras Tadaras palaikė jaunesniojo kolegos klarnetininko ir saksofonininko Žygimanto Razmaus idėją uostamiestyje įkurti džiazo orkestrą – bigbendą.
Mieste, kuriame veikia ne viena įstaiga, rengianti profesionalius muzikus, bei tradicinis džiazo festivalis, būtinybė turėti tokį kolektyvą atrodo labiau nei akivaizdi.
Jauni pajūrio muzikantai noriai atsiliepė į kolegų kvietimą ir jau netrukus bigbendas surengė pirmąjį orkestrą, kurio metu jam linkėta ilgiausių metų. Tačiau Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje koncertus surengęs, Birštono bei Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje pasirodęs kolektyvas šiandien neberepetuoja.
Entuziazmą nugesino buitiniai rūpesčiai: pradžioje glaudęsi Naujakiemio suaugusiųjų mokyklos patalpose, kuriose anksčiau veikė muzika užsiimanti viešoji įstaiga “Bugsdom”, o vėliau įsikūrė Atviros erdvės jaunimo centras, bigbendo nariai po kurio laiko sulaukė paramos iš Stasio Šimkaus konservatorijos, kurios vadovė Loreta Jonavičienė leido kolektyvui repetuoti švietimo įstaigos bendrabutyje. Bigbendo dirigentas P. Tadaras, kurio pagrindinė darbovietė yra Kaune, į pajūrį važinėjo savo lėšomis.
Visi šie aspektai buvo suvokiami kaip laikini – tikėtasi, kad miesto valdžia įvertins kolektyvo entuziazmą ir jį parems. Tačiau, anot P. Tadaro, pateikus jai kolektyvo veiklos planą ir pasidalijus pamąstymais apie jo perspektyvas, didesnio susidomėjimo nesulaukta.
Įdirbio labai gaila, – apmaudo neslėpė P. Tadaras. – Tikėjausi, jog šitaip galėtume stabilizuoti muzikantų emigracijos srautą, kad čia parengti specialistai neišsilakstytų. Džiugino ir galimybė dirbti kartu, entuziazmo tikrai nestokojome. Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus atstovai draugiškai sutiko mus ir linkėjo sėkmės. Tačiau puikiai suprantu, kad tokioje situacijoje reikia politinio sprendimo. Galbūt jį priims naujoji miesto valdžia? Kol kas valdininkų pasakymas “Mes jus remiame” mūsų adresu teliko skambia fraze.”
Viltis – programinė veikla
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė mano, kad miesto įvaizdį formuojantys projektai turėtų būti plėtojami nuosekliai.
Nuoseklumo dalis yra ir stabilus finansavimas, tačiau būtent jo stoka dažnai kiša koją kryptingumui. Tad, pokalbininkės nuomone, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją, tikslingiau būtų plėtoti ilgalaikes programas, kurios galėtų sutelkti įvairių meno sričių atstovus.
“Pavieniais projektais miesto įvaizdžio neišjudinsi, o kooperavimosi programomis tai padaryti visai įmanoma – prisiminkime miesto 750 metų jubiliejų, kuris gerai parengtos programos dėka nuskambėjo plačiai. Kadangi jubiliejus ir vėl artėja – kitąmet minėsime jau 760 metų Klaipėdos gimtadienį, jau netrukus oficialiai pakviesime visus norinčiuosius siūlyti savo idėjas iškilmėms”, – sakė pokalbininkė, pridūrusi, kad “iš apačios” kylančios iniciatyvos turėtų siekti maksimalaus atgarsio visuomenėje, kuris galėtų paskatinti tradiciją, o drauge – ir valdžios dėmesį.
Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė linkusi manyti, kad miesto vardo naudojimas kolektyvų pavadinimuose turėtų būti bendrosios miesto rinkodaros politikos dalis.
“Ne kiekvienas panorėjęs gali suteikti savo įstaigai ar kolektyvui nacionalinį statusą. Tokiu pavyzdžiu reikėtų vadovautis ir suteikiant Klaipėdos miesto vardą. Miestas pats turėtų tai kontroliuoti, vadovaudamasis atitinkama tvarka. Pavyzdžiui, aukšto lygio kolektyvams miesto vardas galėtų būti suteikiamas kaip jų kokybės pripažinimas ir veiklos įvertinimas, drauge skiriant ir piniginių dotacijų.
Tie kolektyvai, kurie žūtbūt nori vadintis miesto vardu, nors dar neturi išskirtinių nuopelnų, galėtų patys susimokėti už jo naudojimą, – galimą modelį svarstė pokalbininkė. – Bet kuriuo atveju miesto vardo viešinimas mene bei kultūroje yra nepalyginamai efektyvesnis už bet kokią rinkodaros programą su brošiūromis. Kita vertus, tas, kas sako, jog šios srities efektyvumą galima ištirti, blefuoja.”
Iš kur „prisikviesti“ pinigų
Pasak muziko V. Čepinskio, užsienyje pavyzdžių, kai orkestras vadinamas miesto arba kitokio rėmėjo vardu, yra gausu. “Kiek teko girdėti, tokiais atvejais kolektyvai gauna didžiulius pinigus, kad galėtų pasikviesti geriausius muzikantus, užtikrinti puikias jų darbo sąlygas ir siekti aukščiausios atlikimo kokybės. Ypač kai rėmėjas – įtakingas verslo subjektas, pavyzdžiui, komercinis bankas”, – kalbėjo ansamblio vadovas.
Jo nuomone, mūsų šalyje iki šiol menkai suvokiama kultūros reikšmė ir potencialas. Tad įveikti pinigų kulto prioritetus jiems sekasi sunkiai – pavieniai užmojai remti kultūrą kol kas netampa tradicija, o verslininkų dėmesys dažniau krypsta į sportą.
Linas Šimonis, marketingo strategijos konsultantas
Marketingo specialistas Linas Šimonis atkreipia dėmesį, kad miesto paramos meno kolektyvams teikimas atsižvelgiant į vardo garsinimą paklūsta rinkos dėsniams. “Išties, pavadinimus rėmėjams parduoda sporto komandos, arenos, tai gali daryti ir meno kolektyvai. Vienas iš pirkėjų, žinoma, gali būti miestas. Tačiau visuomet reikia įvertinti natūralią riziką – sutartis gali ir nebūti pratęsta”, – sakė pokalbininkas.
Specialisto įsitikinimu, miesto vardas – saugotinas dalykas. Jeigu kuris nors kolektyvas sumano jį naudoti originaliame savo pavadinime, o ne kaip geografinę nuorodą, tai turėtų būti suderinta su miesto valdžia, kuri savo ruožtu turėtų strategiškai planuoti įvaizdžio stiprinimą.
Tuo metu miesto strategijos samprata, anot L. Šimonio, yra skaudi tema. „Teko matyti Lietuvos miestų strategijų, kurios atrodo kaip 350 puslapių dokumentas, nors iš tiesų strategija turi tilpti viename sakinyje, atsakančiame į klausimą, kodėl pinigai – turizmo bei investicijų forma – turėtų čia „važiuoti“, – sakė jis.
Miesto strategija tvirtinama kolegialiai. Šitaip, pokalbininko nuomone, dažniausiai pasirenkami saugūs ir visiems patogūs – iš čia ir milžiniška dokumentų apimtis, – bet ne radikalūs sprendimai. O būtent pastarieji gali lemti ryškius pokyčius.
Anot L. Šimonio, Klaipėdos strategija aiški – uostamiestis. Tad miesto vardą būtų prasminga suteikti tiems kolektyvams, kurie koncertuodami galės sukelti potencialių turistų arba investuotojų susidomėjimą. “Mainais už paramą miesto pageidavimas, kad kolektyvas pasirodytų viename ar kitame mieste, konkrečiame renginyje, yra visiškai normalus. Populiari meno kolektyvų nuostata – duokite pinigų už tai, kad esame, yra ydinga”, – kalbėjo L. Šimonis.
Atskira eilutė – kol kas svajonė
Goda Giedraitytė, menotyrininkė
“Camerata Klaipėda” atveju koziriu tapo V. Čepinskio vardas ir perspektyvi bendradarbiavimo idėja, aprėpusi tiek edukaciją, tiek Klaipėdos vardo garsinimą. Pasikeitus ekonominei situacijai finansavimo galimybių sumažėjo. Klaipėdos bigbendo iniciatyva iškelta kaip tik tuo finansiškai nepalankiu laikotarpiu. Apmaudu, jeigu kolektyvas nutraukė veiklą – būtų įdomu pamatyti jo vystymąsi, veiklos rezultatus, ir labai gaila, kad negalime finansuoti vertingas iniciatyvas plėtojančių kolektyvų atskira eilute. Tačiau taip jau yra – visiems suteikti vardą ir paramą miestas neišgali. Pamažu plėtojama kryptingo nuoseklaus finansavimo veikla – tokią tradiciją turi formuoti, pavyzdžiui, reprezentacinių festivalių programa. Tikiuosi, kad po krizės bus galima skirti dėmesio ir kitiems dalykams.
Nepriklausomiems profesionalams – nelengva
Agnija Šeiko, choreografė, šiuolaikinių menų festivalio “PLArTFORMA” organizatorė, šiuolaikinio šokio studijos „Žuvies akis“ lyderė
Jau seniai mieste sklando Klaipėdos šokio teatro idėja. Mūsų grupė šį sumanymą realizuoja kasdiene veikla – kasmet pristatome po 1-2 premjeras. Buvo kalbų kurti savarankišką teatrą kaip biudžetinę įstaigą, tačiau šito nenorėtume – atsiranda įvairių ribojimų, pavyzdžiui, sumažėja galimybių gauti paramos iš šalies. Galbūt pritrūksta mūsų pačių žygių siekiant įtvirtinti savo statusą, tačiau faktas ir tai, kad paramos profesionaliam nepriklausomam menui modelis mieste nėra išplėtotas. Pretenduodami į projektinį finansavimą, konkurse dalyvaujame lygia greta su mėgėjų, senjorų, jaunimo ir kitokiais kolektyvais. Džiugu, kad “PLArTFORMA” šiemet pateko tarp reprezentacinių miesto festivalių. Tai – didelis pasiekimas, kuris leis mums klaipėdiečius į festivalį pakviesti jau šį rudenį. O apskritai Klaipėdoje nepriklausomiems dalykams yra sudėtinga – kol nesi biudžetinis kolektyvas, tol nesi iki galo pripažįstamas.
