2017.07.13 Martynas Žilions, Delfi.lt
Daugiau nei prieš metus atsidarant pirmoms parduotuvėm „Lidl“, daugelis tikėjosi, kad čia apsipirkti bus galima pigiau. Tačiau ir šis tinklas Lietuvoje už tą pačią prekę prašo gerokai daugiau nei Lenkijoje, net jei čia mokesčiai didesni.
Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytojas Mykolas. Jis pastebėjo, kad tas pats daiktas „Lidle“ Lietuvoje kainuoja kur kas daugiau nei šio tinklo parduotuvėje kaimyninėje šalyje.
„Atradau tokį dalyką, įdomus būtų „Lidl Lietuva“ komentaras. Aukšto slėgio plovimo įrenginys Lietuvoje kainuoja 59 Eur, o Lenkijoje 48 Eur (199 zlotai). Beje, PVM Lietuvoje 21 proc., o Lenkijoje – 23 proc.“
Iš tikrųjų standartinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas Lenkijoje kiek didesnis. O kodėl Lietuvoje prekė brangesnė, bendrovės Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos departamento vadovė Agnė Gaižauskienė pakomentavo taip:
„Prekių kainos konkrečios šalies „Lidl“ parduotuvėse nustatomos atsižvelgiant į tos valstybės mokestinę bei konkurencinę aplinką.
Nors kai kurių prekių kainos gali skirtis, dedame visas pastangas, kad bendras pirkinių krepšelis Lietuvos kontekste išsiskirtų patraukliausia kaina. Taigi, reikėtų lyginti tų pačių prekių kainas Lietuvos prekybos tinkluose.“
Marketingo strategijos ekspertas Linas Šimonis turėjo kitokią nuomonę, kodėl lietuviai turi mokėti daugiau nei lenkai.
„Tikriausiai tai yra susiję su maža konkurencija Lietuvoje. „Lidlo“ strategija nėra pati mažiausia kaina pasaulyje. Galime surasti kokią nors Zimbabvę, kur panašūs dalykai dar daugiau kainuoja. Jo strategija yra būti pigiausiu Lietuvoje.
Jeigu analogiški produktai „Maximoje“, „Iki“, „Rimi“, „Norfoje“ ar kitame tinkle, pvz., „Šile“ yra brangesni, „Lidlas“ kainą nustato pagal juos“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, atėjęs į Lietuvos rinką „Lidlas“ čia padidino konkurenciją tarp prekybos tinklų ir dabar ji didesnė. Vis dėlto kai yra nedaug didelių žaidėjų, dėl kainų jiems nereikia nė susitikti ir susitarti.
„Kartais tie susitarimai įvyksta pasižiūrėjus, kaip daro kitas ir suprantant, kad tiesiog nereikia gadinti rinkos – aš pardavinėsiu panašia kaina, o pirkėjai vis tiek ateis. Kartelinius susitarimus draudžia įstatymai, tačiau vadovams netgi nesusėdus ir nesusitarus, nusprendžiama laikytis tokių kainų. Lietuvoje daugmaž taip ir vyksta“, – svarstė L. Šimonis.
Kaip pavyzdį jis pasitelkė bananų kainą. Esą pagal juos dažnai ir sprendžiama apie kainų lygį vienoje ar kitoje parduotuvėje:
„Visi suvokia, kokia tai jautri prekė lietuviui, kuris visada žino, kiek jie maždaug kainuoja. Ta kaina pamažu augo, augo ir užaugo pakankamai didelė. Manau, kad tai nebuvo joks susitarimas – vieni į kitus žiūrėjo, po kiek pardavinėja ir padidino. Kai kokia akcija sumažina, bet reguliari kaina didesnė.
Atėjęs „Lidlas“ parodė, kokia gali būti kaina – maždaug trečdaliu mažesnė. Bet ir tame pačiame „Lidle“ ji užaugo, kad būtų pelninga. Jei gerais supratau vaikščiojusias kalbas, rinkoje bananų savikaina prieš daugiau nei metus buvo apie 80 ct, o vos atsidaręs „Lidlas“ pardavinėjo po 60 ct. Iki tol visose parduotuvėse jie kainavo apie 1,6 Eur, o dabar nusistovėjo ties 1 Eur. Ir, matyt, tokia ji leidžia uždirbti tam tikrą pelno procentą.“
Anot eksperto, prekybininkai nuolat stebi vieni kitus ir pamažu po kelis centus vis didina kainas taip siekdami didinti pelningumą. Tik tada kai į nusistovėjusią rinką ateina naujas stiprus žaidėjas, kainos dėl konkurencijos gali sumažėti.
„Telekomunikacijų rinkoje kažkada užteko, kad atėjo trečias žaidėjas „Tele2“ ir tada prasidėjo staigus kainų mažėjimas. Jie nežiūrėjo į konkurentų kainas, tiesiog darė gerokai mažesnes ir matome, kad dabar už ryšį Europoje mokame mažiausiai.
Prekybos tinkluose šitas dar nevyksta ir dėl net „Lidlo“ neįvyko. Manau, jei ateitų dar keli kitokie tinklai, būtų labai naudinga. Labai laukiu „Tesco“, „Carrefour“, kitų tinklų, kurie turi kitokių prekių kitokias veiklos koncepcijas ir pirkėjai dėl to pajustų mažesnes kainas“, – svarstė pašnekovas.
Tai ne pirmas kartas, kai skaitytojai pastebi, kad „Lidl“ kainos Lietuvoje ir kitose šalyse skiriasi ir dažniausiai ne mūsų naudai.
Metų pradžioje DELFI skaitytojas Egis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje, jo nuomone, beveik viskas brangiau: „Maistas, paslaugos, elektrotechnika, drabužiai, vaistai, žaislai.“.
Airijoje gyvenančio lietuvio patalpintose nuotraukose matyti, kad 500 g avižiniai dribsniai lietuviškoje parduotuvėje kainuoja 0,65 eurus, kai airiškoje – 0,49 eurai. Tiesa, produkto pakuotės išvaizda skiriasi. Tačiau kartu lyginamos ir „Mocarelos“ sūrių kainos. Vienodos pakuotės kainos skiriasi 0,1 euro (Lietuvoje – 0,69 euro, Airijoje – 0,59 euro).
Kaip matyti iš nuotraukos, 200 g anakardžio riešutų pakuotės kaina to paties prekės ženklo parduotuvėje Airijoje – 2,39 euro, Lietuvoje – 2,99 euro. Trijų lūpų balzamų pakuotė lietuviškoje parduotuvėje – 2,49 euro, airiškoje – 1,59 euro. Šešių pomidorų kaina skiriasi 0,3 euro (Lietuvoje – 1,29 euro, Airijoje – 0,99 euro).
Primename, kad balandžio mėnesį prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažomis kainomis konkuruosiąs ne tik su Lietuvos prekybos tinklais, bet ir Lenkijoje veikiančiais prekybos milžinais „Biedronka“, „Tesco“, „Lidl“ ir „Kaufland“.
Tada „Maximos“ atstovai teigė, kad parduotuvėse visoje Lietuvoje jau atsirado daugiau nei pora dešimčių prekių lenkiškai žemomis kainomis – kiaulienos, vištienos, kavos, kečupo, aliejaus, makaronų, vandens.
Pernai, praėjus keliems mėnesiams po „Lidl“ atidarymo pasigirdo kalbos, kad bus jungiami prekybos tinklai „Rimi“ ir „Iki“. Praėjusį gruodį žinios apie tokį sandorį patvirtintos oficialiai. Tačiau dar nėra aišku, kada „Rimi“ savininkai galutinai baigs sandorį dėl „Iki“ tinklą valdančios „Palink“ įsigijimo.
Birželį vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2 proc.
